|
MOKYKLOS ISTORIJA
 |
| |
|
Senoji mokykla
Papilės valsčiaus valdybos pastatas.Šiame pastate XX amžiaus pradžioje veikė pradinė mokykla.
XX a. pirmojoje pusėje pradinė mokykla neturėjo pastovaus pastato.
Mokykla buvo kilnojama iš vieno privataus asmens namo pastato į
kitą. Turbūt reikėtų
paminėti, kad 1909-1911m. mokykloje mokytojavo ir būsimoji žymi
tautodailininkė Mikalina Glemžaitė, kurios keletas albumų apie
lietuvių tautinius drabužius yra saugomi mokyklos muziejuje. Kai
mokiniai nebetilpo išsibarsčiusiose mokyklos patalpose, valsčiaus
taryba nusprendė pradėti statyti naują mokyklos pastatą. Mokykla
pradėjo veikti 1934 m. Mokykla buvo tipinė šešių skyrių pradžios mokykla, pavadinta Simono Daukanto vardu.
1943m. aktyvesnių mokytojų, kaip Leono Balčiūno, Kosto Dragūno, Antano Mockaus,
iniciatyva Papilėje atsirado progimnazija. Vokiečių okupacijos metais
mokslas Papilės progimnazijoje ir pradinėje mokykloje buvo
nutrauktas.
Mokyklos pastatas buvo panaudotas karinei ligoninei. Išvadavus iš
vokiečių Papilę, pradėta rūpintis ir progimnazijos bei pradinės
mokyklos atkūrimu.
1949 m. spalio 20 d. pedagogų tarybos posėdyje nutarta įsteigti
vidurinę mokyklą. 1951 m. mokykloje mokėsi 460 mokinių.
Veikė I-XI klasės. 1951/1952 m. išleista I-oji abiturientų laida.
Mokyklą baigė 11 abiturientų. 1958 m. mokytojų Genovaitės Putinaitės ir Olijardo Vištakio
iniciatyva pradėtas kurti mokyklos kraštotyros muziejus.
Kraštotyrinio mokyklos muziejaus stendai: tautodailės ir geologinės atodangos radinių ekspozicija
1949 - 1968 m. mokykla vadinosi Papilės vidurine mokykla, o 1968 m.,
minint S.Daukanto 175-ąsias gimimo metines, mokyklai suteiktas
Simono Daukanto vardas.
1963 - 1964 pastatytas priestatas - antroji mokyklos dalis. Kadangi
mokyklą lankė ir tolimesnių kaimų mokiniai, tai prie mokyklos
įsteigtas ir mokinių bendrabutis.
1980 m.
išaugo trečioji mokyklos dalis - naujas trijų aukštų
pastatas.
Laikas bėgo, daug kas keitėsi, tačiau mūsų mokykla niekada nepamiršo, kad ji yra Simono Daukanto mokykla. Todėl daukantas ir etnokultūra - dvi prioritetinės mokyklos mokinių ugdymosi kryptys.
Mokykloje vyksta renginiai Simonui Daukantui atminti. Vienas jų - Simono Daukanto pamoka, kurią pirmieji 1994 metais vedė 44-osios laidos abiturientai. Ji tapo tradicine.
Nuo 1990 metų mokykloje atsirado nemažai naujovių. 1991 metais į mokyklą atkeliavo pirmieji kompiuteriai. 1992 metais įrengtas 12 darbo vietų informatikos kabinetas - pirmasis rajone. Pradėtas informacinių technologijų mokymas.
1993 metų rugsėjo mėnesį mokyklos mokinių taryboje išrinktas pirmasis prazidentas. Juo tapo Evaldas Rupšys.
1995 metais išleistas pirmasis mokyklos laikraščio "Daukantiečių žodis" numeris. 1995 - 1996 m.m. mokykla pasitiko turėdama savo vėliavą, kurios kūrėjas buvęs mokinys Andrius Adomavičius. 2006 - 2007 m. pašventinome antrąją mokyklos vėliavą.
1995 m. spalio mėnesį buvo įkurta mokyklos ateitininkų kuopa, vėliau pavadinta šv. Aloyzo vardu, ir dabar yra vienintelė gausi ir labai aktyviai veikianti organizacija mokykloje.
Artėjant Simono Daukanto 200-osioms metinėms, 1998 m. buvo paskelbtas mokyklos himno ir emblemos konkursas. Himno konkursą laimėjo tuometinės dvyliktokės Raimondos Pundziūtės kūrinys, o emblemos konkursą - mokytojos Filiomenos Adomavičienės darbas.
Kaip sudėtinė mūsų mokyklos gyvenimo dalis yra bendradarbiavimas su respublikos mokyklomis, pavadintomis Daukanto vardu. Bendradarbiavimas prasidėjo 1998 m. rudenį, kai kretingiškiai pasiūlė Lenkimų (Skuodo rajonas), Šiaulių ir mūsų mokykloms pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Prie šios sutarties prisidėjo ir Vilniaus Simono Daukanto vidurinė mokykla.
Greta senųjų tradicijų atsiranda vis naujų - tradicines Simono Daukanto pamokas paivairinome projektais, gražiai švenčiame didžiojo istoriko jubiliejus, įsijungiame į šalies Simono Daukanto mokyklų inicijuotus projektus.
Mokiniai pasiekia gerų ugdymosi rezultatų - kiekvienais metais turime nemažą būrį rajoninių, respublikinių konkursų, olimpiadų nugalėtojų, abiturientai gerai laiko mokyklinius, valstybinius egzaminus, daug įstoja į aukštąsias mokyklas.
Nuo 2005 metų mokyklai vadovauja direktorius Ramūnas Perminas.
2007 metais pradėta mokyklos renovacija. Dabar turime gražią, šiltą ir jaukią mokyklą. Vykdome mokyklos misiją - teikti kokybiškas švietimo paslaugas šiuolaikinius reikalavimus atitinkančioje aplinkoje.
2008 m. prijungta Kairiškių pagrindinė mokykla ir ikimokyklinė įstaiga Papilės vaikų darželis "Kregždutė".
2008 m. paminėjome 40-metį, kai mokyklai suteiktas Simono Daukanto vardas. Visą savaitę vyko jubiliejiniai renginiai. Lankėsi mokykloje ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Saulius Bucevičius.
Remdamasi Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2009 m. balandžio 28 dienos įsakymu Nr. ĮSAK-888 "Dėl Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto vidurinės mokyklos vidurinio ugdymo programos akreditacijos" Akmenės rajono savivaldybės taryba sprendimu "Dėl Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto vidurinės mokyklos priskyrimo gimnazijos tipui ir pavadinimo pakeitimo" 2009 m. gegužės 20 dienos Nr.T-116, nusprendė
pakeisti viešojo juridinio asmens Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto mokyklos pavadinimą į pavadinimą: Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazija.
Taigi tapome gimnazija. Toliau vykdysime savo misiją!!!
2009 m. liepos 9 dieną gimnazijoje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Jis įteikė brandos atestatus I-ajai gimnazistų laidai.
2009 m. rugsėjo 1-ąją buvo pašventinta nauja gimnazijos vėliava bei emblema. Mokyklos istorija tęsiasi...
Gyvenimo odisėja
Kalviai... Kretinga... Žemaičių Kalvarija...
Vilnius... Ryga... Peterburgas... Varniai... Kuršas... Svirlaukis...
Papilė
Simonas Daukantas gimė tragiškaisiais Lietuvai metais - per antrąjį
Lietuvos ir Lenkijos padalijimą. Iki 1808 m. Simonas Daukantas
gyveno Kalviuose. Tėvai 1808 m. išvežė Simoną į Kretingos parapinę
mokykloją.
Vėliau jis mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, kurią
baigė 1814 m. Jau Kalvarijoje besimokydamas Simonas pradeda domėtis
tautosakos rinkimu.
Vilniaus universitete Daukantas studijavo nuo 1814 - 1825 m.,
gilinosi į moralinius ir politinius mokslus. Daukantas ypač domėjosi
istorija. 1819 m. jis gavo kandidato laipsnį, 1821 m. buvo išduotas
abiejų teisių (romėnų ir kanonų teisės) diplomas, 1825 m. gavo
abiejų teisių magistro diplomą.
1825 m. S. Daukantas išvažiavo į Rygą. 1826 m. sausio 1 d. jis jau
buvo Rygos ir Livlandijos, Estlandijos ir Kuršo
generalgubernatoriaus fon Paleno kanceliarijos žurnalistas, t. y.
protokoluotojas.
1835 m. S. Daukantas stojo į tarnybą PeterburgoValdančiajame senate.
Jo tarnybos metu čia buvo 553 Lietuvos Metrikos knygos. Ten pradėjo
rinkti medžiagą Lietuvos istorijai. Gyvenimo metai Peterburge buvo
svarbiausia ir kūrybingiausia jo gyvenimo dalis. Čia jis sutiko
profesorių Onacevičių, užmezgė ryšius su įžymiu anuomet Lietuvos
praeities tyrinėtoju Teodoru Narbutu, vėliau su Motiejumi
Valančiumi.
Valančiaus kviečiamas, Daukantas 1850 m. grįžo į Varnius. Abu
svajojo įkurti Žemaičių Akademiją. Daukantas buvo pradėjęs galvoti
apie Varnius, kaip visos Lietuvos kultūros centrą, puoselėjo viltį
Varnių seminariją paversti lietuvių kultūros, tautinės kalbos ugdymo
židiniu. Tačiau sutarti jiems nepasisekė, nors jie savo kilme ir
dvasia buvo panašūs. M. Biržiška mano, kad nesantaikos priežastimi
buvo abiejų senatvė, nelygi visuomeninė padėtis. Valančiui
tikriausiai religijos reikalai buvo svarbesni už tautinius, o
Daukantas, be abejonės, už tautinius galvą dėjo. Jų keliai
išsiskyrė.
1855 m. Daukantas atsidūrė Kurše. Svirlaukyje Daukanto pas P.
Smuglevičių gyventa nuo 1855 iki 1859 m.
Išvykęs iš Svirlaukio, apie metus važinėjo nuo vieno pažįstamo prie
kito (1859m. prisiglaudė Ketūnuose, vėliau Kivyliuose, Tučiuose).
Paskutiniuosius ketverius metus (nuo 1861 iki 1864m.) praleido
Papilėje pas kunigą Vaišvilą. Sunkūs buvo paskutinieji metai. Nuolat
sirgo. Mirė 1864 m.
Veikalai
Reikšmingiausi
yra istoriografiniai S. Daukanto veikalai: "Darbai senųjų lietuvių
ir žemaičių", "Istorija žemaitiška", "Būdas senovės lietuvių,
kalnėnų ir žemaičių", "Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos
senovėje". Pats autorius išleido tik "Būdą" (1845), kitos knygos
buvo išspausdintos tik po jo mirties. Kūryboje atsispindėjo
šauksmas, kviečiantis nesitaikstyti nūdienos padėtimi, nes tauta
neteko valstybingumo, neturėjo elementarių politinių teisių. S.
Daukantas rinko ir surado daugiau kaip 800 liaudies dainų, 1846m.
išleido dainų rinkinį "Dainės žemaičių", sudarė pirmąjį lietuvių
tautosakos istorijoje liaudies pasakų rinkinį "Pasakos masių". Iš
lotynų kalbos 1824 m. išvertė į lietuvių kalbą Fedro pasakėčių
rinkinį, kurį išleido 1846m. Pasirodė K.Nepoto biografinių aprašymų
knyga "Gyvata didžiųjų karvaidų senovės", sekdamas XVIII a. vokiečių
rašytoju J.H.Kampe, parašė didaktinę nuotykių apysaką "Rubinačio
Pelūzės gyvenimas". Iš kitų kalbų vertė ir leido praktinių patarimų
knygeles: "Pamokslas apie sodnus", "Parodymas kaip apynius auginti",
"Pamokymas apie auginimą tabokos", "Naudinga bičių knygelė".
Juose duodami patarimai valstiečiams apie miškus, sodus, taboką,
pašarines žoles, apynius, bites. S.Daukantas pasirašinėjo J.Laukio,
M.Šauklio, J.Girdenio, J.Einoro, K.V.Mylės, Jokūbo, J.Davynakio,
J.Raganiaus, A.Žeimio, J.Purvio, A.Vareikio slapyvardžiais. Po
S.Daukanto mirties visi jo rankraščiai ir dalis bibliotekos buvo
atgabenta į Kivylius giminaičiui L.Kaunackiui (Skuodo rajonas).
Nuopelnai
Simono Daukanto, kaip tautos atgimimo šauklio, nuopelnai jam esant
gyvam nebuvo nei suprasti, nei įvertinti. Tačiau jis parengė naują
visuomenės minties vystymosi etapą. Tuometinis S. Daukanto
amžininkas vyskupas M. Valančius, S. Daukanto pasekėjas Maironis
toliau rašė lietuvių istoriją ir išleido "vargo pelės" idėjoms
paremtų veikalų. Broliai Juškos toliau rinko lietuvių liaudies
dainas, Lietuvos etnografijos ir archeologijos tyrinėjimus vykdė J.
Basanavičius. S. Daukanto, kaip tautos gaivintojo, vaidmenį įvertino
XIXa. pabaigos ir XXa. pradžios lietuvių inteligentija. Ji suprato,
kokį turtą S. Daukantas paliko šviesdamas ir kultūrindamas Lietuvą.
S. Daukanto reikšmę pirmiausia suprato aušrininkai ir varpininkai.
Juo nepaprastai susidomėjo lietuviai išeiviai. Minint 100 m. sukaktį
nuo Daukanto gimimo Amerikos lietuviai JAV išspausdino du "Istorijos
žemaitiškos" tomus. S. Daukantas tapo pirmuoju mūsų brolijos
Mokytoju. Senųjų lietuviškų raštų, naudingų knygų skaitymas buvo
pirmoji Mokytojo pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Knygai.
Gyvosios kalbos, tėvų šnekos ir dainų klausymasis - antroji Mokytojo
pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Kalbai. Praeities
žinojimas, gilus mūsų kultūros pamatų pažinimas - trečioji Mokytojo
pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Istorijai. Tėvynės meilė
- ketvirtoji Mokytojo pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą
Tėvynei. Dorybė buvo penktoji Mokytojo pamoka ir didžiausias
stiprybės šaltinis. Jo fenomenas - nežinojimas, bet tikėjimas
sprendžiant tautos prikėlimo uždavinį.
Daukanto vieta, brandinant tautos savimonę, ypatinga. Šiandieninė
publicistika, memuarinė literatūra labiau linkusi prikaišioti
tautiečiams, gėdinti juos už parsidavėliškumą, tingumą, išlaidumą.
Daukantas žadina tautą kitaip - į lietuvio orumą. Jis iškėlė kilnių
siekimų tikslą. Tai - laisva, niekam nevergaujanti tauta. Istorinė
tautos atmintis padeda mums dvasiškai išsitiesti. Daukantas atkasė
storas tautos šaknis, kurios neleidžia kamienui išgriūti.
Iš visų Daukanto darbų, iš jo Lietuvos veikalų, liaudies dainų ir
tautosakos rinkinių, iš jo žodynų ir abėcėlės, iš jo žemaitiškos
maldaknygės ir praktiškų knygelių, visur matyti, kad jis kalba į
naująją Lietuvą - žemaičių ir kalnėnų Lietuvą.
S. Daukantui atminti
S. Daukantas mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje pas globėją
Vaišvilą. Jeigu užklysi į Žemaitišką Papilę, rasi čia kapą, ant jo
iškaltas toks užrašas:
"Ateivi! Minėk sau, jog čionai palaidotas Simonas Daukantas, pirmas
iš tarp mokytų vyrų rašytojas senovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos
ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą it vargo pelė be
paliaubos triūsėjo vienutiniai žemaitiškai rašyti dėlei naudos
vientaučių. Gimė 1793 m. 28 d. spalio mėn., mirė 1864 m. 6 d.
gruodžio. Ištark:
- Viešpatie! Duok jam amžiną atilsį. Palaidojęs ant jo kapo
įsteigiau su užrašu užristą akmenį. Papilės klebonas Ign. Vaišvila".
Kolonos priešakyje bronzos lentoje užrašas:
"Simonas Daukantas, 1793-1864, tai tas mokytas vyras, kuris Lietuvių
tautos praeičiai kelti, jų kalbai lietuvinti, jų tautinės dvasios
ugnelei kurstyti ir didingai ateičiai siekti sunkiuoju caro jungo
metu žemaitiškai prirašė daugybę knygų, per visą amžių švietė, kėlė
savo tautą. Kartų kartoms prisiminti laisvos Lietuvos švietėjai
mokytojai šiuo paminklu pagerbė jį 1930 met."
Užpakalinėje kolonos pusėje, tokioje pat bronzos lentoje, kitas
užrašas:
Kalbėjau mįsles iš senų laikų:
Ką mes girdėjome ir ką patyrėme, ir ką mūsų tėvai mums papasakojo.
77pslm.
Paminklą S. Daukantui kurti apsiėmė V. Grybas. Jo statula išlieta iš
bronzos Berlyne, stovi ant septynių su viršum metro postamento -
keturkampės kolonos. Paminklą 1925 m. S. Daukantui pastatė
knygnešys, geležinkelio darbininkas, didelis S. Daukanto gerbėjas A.
Raudonis. Jis atidengtas 1930 m. rugsėjo 21 d. Stovi S. Daukantas
ant aukšto pjedestalo, kairėje rankoje laiko Lietuvos istoriją,
dešinąja rodo į gimtą žemę.
1986 m. lapkričio 28 d. buvusioje altarijoje atidarytas muziejus
Papilėje. Šio atminimo centro įkūrimo istorija susieta su dabartinio
Akmenės rajono laikraščio redaktoriaus Leopoldo Rozgos iniciatyva.
Jis suieškojo rėmėjus (Ventos statybinių medžiagų įmonę, rajono
statybines organizacijas, miškų ūkį...). Padarytos dokumentų kopijos
Kauno literatūros muziejuje ir lietuvių kalbos ir literatūros
institute. Muziejuje - Daukanto nuotraukos, kūrinių faksimilės,
rankraščiai. Čia yra bibliografine retenybe tapusių Daukanto
veikalų, dailininkų R. Tarabildos, A. Každailio, A.Surgailienės, R.
Šakalio grafikos darbai su autografais. Nuo pat atidarymo dienos
muziejų globoja pedagogė lituanistė Danutė Jadvyga Veisienė.
Minint Daukanto 110-ąsias mirties metines, 1984 m. Papilės vidurinei
mokyklai suteiktas Daukanto vardas. Respublikoje yra penkios
vidurinės mokyklos, turinčios Daukanto vardą - tai Vilniaus,
Šiaulių, Kretingos, Lenkimų ir Papilės. 1998 m. buvo suvienytos šios
mokyklos. Atvykusios delagacijos pasirašė sutartį integruotai
veiklos programai įgyvendinti. Jos tikslas - suvienyti ir suburti
visus mokslinei, pažintinei ir kūrybinei veiklai. Kretingos S.
Daukanto vidurinė mokykla įsipareigojo kas antri metai rengti
olimpiadas. Jų tikslas - gilinti moksleivių žinias iš istorijos ir
literatūros. 1999 m. spalio 26 d. įvyko olimpiada. Moksleiviai
atsivežė įdomių dailės darbų. Testų užduotys buvo nelengvos:
moksleiviai turėjo išmanyti XIX a. Lietuvos istorinę situaciją, S.
Daukanto veikalus, tautosakinius darbus. Mūsų mokyklos garbę gynė:
Sandra Vireikytė (10kl.), Alfredas Boveris (10 kl.), Virginija
Uzdanavičiūtė (11 kl.), Roma Uzdanavičiūtė (11 kl.). Mūsų mokyklai
jie parvežė II vietą.
|
|
